Sportinis dosjė

* Sportinę karjerą pradėjo 1963 metais.
* Sešimt kartų – 1971, 1974-1976, 1978-1983 metais – tapo SSRS ralio čempionu; tris kartus – 1968, 1975, 1986-aisiais – vicečempionu; penkis kartus – 1969, 1972, 1974, 1986-1987 metais – užėmė trečiąją vietą.
* Nuo 1970 iki 1987 metų S.Brundza buvo SSRS ralio rinktinės narys, dalyvaudavo Pasaulio ir Europos ralių čempionatų etapuose, kitose tarptautinėse varžybose.
* Bene svarbiausias šio sportininko pasiekimas – 1974 metais iškovota pergalė „Europos turo“ (Tour d' Europe) lenktynėse.

Vienas iš garsiausių Lietuvos lenktynininkų Stasys Brundza savo gyvenimo neįsivaizduoja be automobilių. Kadaise jie padėjo užsidirbti duonos kąsnį, vėliau – sukrauti turtus, o dabar tapo tikra šeimos relikvija.

Turtingas ir laimingas

Šiandien S.Brundza turi apie 80 senovinių automobilių kolekciją. Gražūs, tvarkingi, spindintys... Prie kiekvieno buvęs lenktynininkas galėtų stovėti valandų valandas. Pažiūri, paglosto, pasidžiaugia, papasakoja jo istoriją. „Šiuo buvo vežiojama princesė Diana, o šį gimimo dienos proga man padovanojo draugai. Matote, dar kaspino nenurišau“, – sako S.Brundza.

Per savo gyvenimą lenktynininkas sukaupė įspūdingą automobilių kolekciją, vertinamą keliais milijonais litų. Šios kolekcijos pavydėti galėtų ne vienas retų automobilių kolekcininkas visame pasaulyje, bet S.Brundza parduoti savo retųjų egzempliorių neskuba. „Jeigu mano vaikai parduotų tai, ką aš kaupiau visą gyvenimą, būtų skaudu. Net jeigu manęs tuo metu jau nebūtų. Juk ne dėl pinigų kolekcionuoju – to sielai reikia“, – šypteli automobilių sporto veteranas.

Prie vairo – nuo vaikystės

S.Brundza gimė ir augo Kaune. Būdamas visai mažas, gal kokių dvejų metukų, jis nuolat sėdėdavo ant palangės ir visai šeimynai garsiai pranešdavo, mažas ar didelis automobilis važiuoja gatve. „Vėliau persikraustėme į priemiestį, tai, vos išgirdęs variklio gausmą, net iš lovos pašokdavau“, – prisiminimais dalijasi Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas.

Pamažu atėjo ir pirmoji vairavimo patirtis – Stasys išbandė triratuką. „To, žinoma, buvo maža, – šypsosi lenktynininkas. – Tačiau visai netrukus mano mama pradėjo mokytis vairuoti. Nors buvau vos penkerių ir pedalų kojomis dar nepasiekdavai, labai knietėjo pasukioti vairą. Tiesa, mano tėtis, mokslininkas Kazys Brundza, apskritai nevairavo. Jam rūpėjo botanika, technika nedomino. Tuo mūsų šeima ir buvo išskirtinė – vairavo ir tėvelį vežiojo mama.“

Nuo devynerių metų S.Brundza pats ėmė vairuoti automobilį. Pirmiausia, žinoma, skolinosi iš kaimynų, vėliau tėtis nupirko „Volgą“. „Tai ir buvo mano pirmasis sportinis automobilis, – prisimena lenktynininkas. – 1963-aisiais gavau vairuotojo pažymėjimą ir iškart išvažiavau į varžybas.“

„Ar tam, kad taptum žinomiausiu Lietuvos lenktynininku, reikia vairuoti nuo devynerių?“ – neištveriame nepaklausę. „Nebūtinai, – šypsosi S.Brundza. – Suprantu, jog pradėjau gerokai per anksti. Tačiau mes gyvenome ramiame rajone, kur buvo mažai žmonių, ir tai, jog kartkartėmis pasivažinėdavau po kiemą, niekam nepakenkė.“

Šiandien žymiausias Lietuvos automobilių sporto atstovas mano, jog pradėti vairuoti anksti nėra blogai, jeigu tavo bandymus akylai stebi suaugusieji. „Geriau mokytis vairuoti pamažu, kai šalia tavęs yra prityręs vairuotojas, kuris gali perduoti visą sukauptą informaciją, – sako S.Brundza. – Daug baisiau, kai aštuoniolikmečiai jaunuoliai automobilį nusiperka drauge su vairuotojo pažymėjimu ir tuoj pat išvažiuoja į kelią, neturėdami jokio supratimo apie ten tykančius pavojus.“

Pats lenktynininkas nei vaikystėje, nei jau būdamas suaugęs avarijų keliuose nepatyrė. „Žinoma, sporte – viskas kitaip, – sako S.Brundza. – Per varžybas patyriau net dvyliką rimtų avarijų, bet tai varžybos. Įsėdęs į paprastą automobilį, vairuoju kaip paprastas žmogus.“

Tiesa, baudą už greičio viršijimą mokėti yra tekę. „Tačiau tai buvo senokai, – šypsosi vyras. – Eismo taisyklės, ypač greičio ribojimai, orientuojamos į vidutiniokus ar net prastus vairuotojus. Aš save priskirčiau prie profesionalų, tačiau tokiems, kurie nekelia pavojaus nei sau, nei aplinkiniams. Jei tokį pavojų kelčiau per lenktynes, šiandien mes nesėdėtume ir nesišnekėtume.“

Pasak lenktynininko, po vienos rimtos avarijos jis dvylika metų per varžybas važinėjo taip, kad automobilis net nebuvo įbrėžtas.

Atlaidus moterims, bet ne kultūrai

S.Brundza šiuo metu laimingai vedęs. Audronė jam – ir žmona, ir draugė, ir patarėja, be to, puiki vairuotoja, o tai, gyvenant su lenktynininku, – didelis privalumas. „Tiesa, pastaruoju metu vairuoti jai beveik neleidžiu, – šypsosi vyras. – Kam to reikia? Juk turi mane.“

Gerbia S.Brundza ir kitas moteris, ypač kelyje. „Tikrai nelaidau anekdotų apie vairuojančias moteris, o ir rankomis nesiskeryčioju, kai kokia nors dailiosios lyties atstovė visą eismą sustabdo. Maža kas. O gal ji iš kaimo pirmąsyk išvažiavo į didmiestį? O gal visai neseniai gavo vairuotojo pažymėjimą?“

Pasak lenktynininko, kultūros mūsų keliuose trūksta, ir tai – ne vien moterų problema. Tiesa, vien susierzinimu ar grubiomis replikomis jos neįdiegsi. „Pradėkime nuo to, kas moko būsimuosius vairuotojus, – sako S.Brundza. – Anksčiau mokyklose vykdavo vairavimo pamokos. Nuo mažens būdavo diegiama eismo kultūra. O dabar? Garsiai kalbama, kad karas keliuose – blogai, mirtys – blogai, bet tikimasi, jog viską išspręs pataisymai Administracinių teisės pažeidimų kodekse bei sugriežtintos bausmės.“

Šiuo metu automobilių sporto veteranas namus turi ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, tad gali drąsiai palyginti vairuotojų kultūrą. „Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus avarijose žuvusių žmonių skaičius milijonui gyventojų padidėjo, o Ispanijoje, kurioje ir anksčiau jis buvo gerokai mažesnis, – dar sumažėjo, – sako lenktynininkas. – Sunku pasakyti kodėl. Ispanai kelyje taip pat patrakę, be to, karšto būdo. Kartais matau, kaip automobilis pralekia degant raudonai šviesai, kartais akivaizdžiai greičiau nei leistina, bet jie vairuoja naujus automobilius, mes – tokius, kokius turime...“

Lenktynės palieka žymę

Visą gyvenimą paskyręs lenktynėms, S.Brundza prisipažįsta jaučiąs savo profesijos įtaką kasdieniame gyvenime. „Man pačiam labai sunku spręsti, ką gero ar blogo gavau iš meilės automobiliams, – sako automobilių sporto veteranas. – Taip, esu pripažintas ir įvertintas, mane atpažįsta gatvėje, tačiau kartais tai labiau trukdo nei padeda.“

Vis dėlto sportininkas prisipažįsta, jog lenktynės jam davė kur kas daugiau nei tai, ką gali užčiuopti. „Visų pirma automobilių sportas suformuoja charakterį, – sako Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas. – Tu turi būti tvirtas, greitai ir teisingai priimti sprendimus bei reaguoti į pokyčius. Visai kaip versle, tik lenktynėse nuo sprendimo priklauso ne tik galimybė laimėti, bet ir išlikti gyvam bei sveikam. Aš to mokiausi visą laiką, be to, nuolat sau kartojau: svarbiausia – nedaryti to, ko nemoki.“

S.Brundza to ir nedarė. Tačiau tai, ką mokėjo, lenktynininkas parodė su kaupu. Ir ne tik lenktynių trasoje.

1976 metais, dar gūdžiais tarybiniais laikais, S.Brundza vienas iš pirmųjų pradėjo savo verslą. Jo vadovaujamose dirbtuvėse buvo ruošiami automobiliai Lietuvos rinktinei. „Reikia užsiimti tuo, kas patinka, o pinigai ateis nuoširdžiai dirbant“, – šiandien sako lenktynininkas. 1980 metais S.Brundza ėmė pardavinėti sportinius automobilius į Suomiją, Norvegiją, Kanadą, net Panamą. Po Nepriklausomybės atkūrimo verslas išplito dar labiau. Tiesa, šiuo metu lenktynininkas atsisakė ir sporto, ir verslo, tačiau laisvo laiko vis nėra. „Nuolat susigalvoju darbų, matyt, kitaip jau nebemoku gyventi“, – šypsosi lenktynininkas.

Jau veteranas

Su didžiuoju sportu jau atsisveikinta, tačiau tikro sportininko siela kartkartėmis reikalauja adrenalino. „Leidžiu sau sudalyvauti veteranų varžybose, bet ne daugiau, – šypteli S.Brundza. – Juk yra jaunoji lenktynininkų karta, kuriai dar viskas prieš akis. Šiandien man jau sunku prisiminti jausmą, kurį patiri kirsdamas finišo liniją, o, atrodo, dar visai neseniai tai darei tikrai ne vieną šimtą kartų.“

Pasak lenktynininko, automobilių sportas reikalauja ne vien daug jėgų, bet ir lėšų, kurių rasti ganėtinai sunku, o, ruošdamasis lenktynėms esamomis sąlygomis, auštų rezultatų gali ir nepasiekti. „Vyriausias sūnus buvo pasukęs mano pramintu keliu, tačiau vėliau apsigalvojo, rado kitų darbų, – pasakoja S.Brundza. – Pernelyg sunku eiti koja kojon su visu pasauliu, kai svetur automobilių sportui skiriama daug dėmesio, o mūsų šalyje vos tiek, kad jis visai neišnyktų, bet tikrai ne tiek, kad padaugėtų profesionalų, galinčių iškovoti savo šaliai pergalę.“

Svajonės pildosi

Apie Stasio Brundzos senovinių automobilių kolekciją girdėjome daug, tačiau galimybės ją pamatyti vis nepasitaikydavo. Šiuo metu tą padaryti galime „Litexpo“ parodų rūmuose, kur lenktynininkas pirmą kartą viešai pristatė savo unikaliuosius automobilius.

Tiesa, sportininkas užsiminė pasvajojantis įkurti automobilių muziejų, kad jo kolekciją žmonės galėtų matyti nuolat. „Nenoriu iš to pelnytis, noriu tik pasidalinti su kitais savo aistra ir silpnybe, – sako lenktynininkas. – Kolekcionuoju automobilius, nes jie yra ne tik transporto priemonė, bet ir meno kūrinių bei technikos laimėjimų vienovė. Beje, žaviuosi ir motociklais. Įdomu stebėti, kaip jie keitėsi laikui bėgant. Dabar, kai mano kolekciją gali apžiūrėti parodų rūmų lankytojai, suprantu, kad ji graži ne man vienam. Pirmosiomis dienomis lankytojų buvo tikrai daug – automobiliai buvo apžiūrinėjami, apčiupinėjami. Bandėme paaiškinti, kad tai – eksponatai, kurių liesti nevalia, tačiau atrodė, kad noras prisiglausti prie istorijos buvo didesnis nei mūsų draudimai.“

Dabar S.Brundzos kolekcijoje yra įvairių motociklų bei automobilių, pradedant rusiškais, mūsų gamintais sportiniais, baigiant prieškario metų amerikietiškų automobilių kolekcija, kurią lenktynininkas dar plečia. „Seniausias mano turimas automobilis – 1904 metų kadilakas, – sako sportininkas. – Kolekcijoje yra ir kitų „numylėtinių“. 1938 metų „Cadillac V16“ – juodas 175 arklio galių kadilakas su papildomomis atverčiamomis sėdynėmis. Tai vienas iš unikalesnių kolekcijos automobilių (pagamintas prieš 69 metus, tačiau jau tuo metu Amerikos konstruktoriai sugebėjo sukonstruoti 16 cilindrų V formos variklį).“

Apie kiekvieną automobilį S.Brundza gali papasakoti ištisą istoriją, tačiau prie jų vairo prisėda retokai – tam automobiliai turėtų būti visiškai techniškai tvarkingi, apdrausti, tad kiltų daug papildomų rūpesčių. Nuolatiniam važinėjimuisi lenktynininkui labiau patinka modernūs, greiti, patogūs bei prabangūs automobiliai, tokie, kaip apie milijoną litų kainuojantis „Aston Martin“, kuriuo lenktynininkas kartais važiuoja 240-260 km per valandą greičiu. Tiesa, ne Lietuvoje, o ten, kur tokią „prabangą“ leidžia įstatymai, pavyzdžiui, Vokietijoje.

Kasdienėms kelionėms S.Brundza dažniausiai renkasi „Audi Q7“. Šiam automobiliui nebaisūs jokie keliai. „Tai automobilis, tinkantis važinėtis ir bekele, ir gerais keliais, galintis išvystyti pakankamai didelį – 210 km per valandą – greitį ir gana tylus, – sako lenktynininkas. – O atsižvelgiant į mano gyvenimo būdą, būtent tokio ir reikia.“